Gyvąją atmintį užfiksavo mūsų gimnazijos I A klasės mokiniai. Jiems vyko integruota pilietiškumo – lietuvių kalbos ir literatūros pamoka.
Pilietiškumo mokytoja Aušra kvietė mokinius pasidomėti istorijos šaltiniais, paprašyti prisiminimais apie to laiko įvykius pasidalyti tėvelius, senelius.
Lietuvių kalbos mokytoja Remigija su mokiniais rašė istorijos esė ,,Sausio 13-oji – Lietuvos dvasios pergalė“. Mokiniai darbuose samprotavo apie laisvę kaip svarbiausią vertybę, kas mes būtume be Sausio 13-osios įvykių, ką reiškia netekti laisvės ir ar gebame ją auginti. Vieni dalijosi savo artimųjų potyriais, išgyventais tragišku, bet kartu ir viltingu laiku, kiti rėmėsi užrašytais istorijos faktais.
„Ją (laisvę) viliojosi kiti: stipresni, galingesni, turtingesni, stipriau ginkluoti. Jėga nuo jų neatsiginsi. Teko griebtis taip seniai pasaulyje užmiršto žmogiškumo. Teko šokiais ir dainomis kviestis ją, išvaduoti iš niekaip nenorinčių paleisti gniaužtų. Pavyko.“ (Agnė S.)
„-Aš labai gerai prisimenu,- pasakojo mano mama,- kai žiūrėjau paskutinę lietuvišką žinių transliaciją, gerai prisimenu, kai diktorė pranešė blogas naujienas, ji sakė, kad jau įsiveržė užimti pastatą, kaip ji girdi, kad jau lipa laiptais, kaip tranko į duris, ir tada staiga – tyla, kaip tada nejauku ir baisu pasidarė žinant, kad lietuviška televizija jau užimta.“ (mamos prisiminimus užrašė Rūta Karilė Š.)
„Mano Tėvui dar tada buvo tik penkiolika. Viso labo tiek, kiek dabar man. Lankė mokyklą, kuri vėliau ir buvo pavadinta Sausio 13-osios vardu. Tą naktį žuvo mokinys iš mano Tėvo mokyklos, Darius Gerbutavičius.“ (Elzė K.)
„Kiekvienais metais yra prisimenami žmonės, kurie žuvo, kurie aukojosi dėl Lietuvos, todėl mes šiandien juos su didžiausia pagarba mename. Suvokiame ir laisvės kainą. Ši diena simbolizuoja mūsų, kaip valstybės piliečių, drąsą ir vienybę.“ (Ignas J.)
„Kadangi į Vilnių važiuoti nebuvo paprasta ir dėl situacijos, ir dėl transporto priemonių trūkumo, dalyvauti įvykiuose Vilniuje mano mamai nepavyko, bet veikla vyko Kaune. Bendruomenė organizavo budėjimus prie Kauno radijo stoties Žaliakalny. Dalis važiavo į Sitkūnus. Prasidėjo keistas laikotarpis su naktiniais budėjimais prie laužų.“ (Gintaras Ž.)
