2018-11-29
Vytauto Jaručio sėkmės istorija
IB klasės mokinius aplankė Igno tėtis Vytautas Jarutis. Tai buvo dar vienas karjeros dienų susitikimas su tėvais. Klausyti Igno tėtės buvo tikras malonumas. Įdomi gyvenimo patirtis, pasakojimas apie nueitą ieškojimų kelią prikaustė mokinių dėmesį. Svečias prisiminė populiariu tapusį posakį: „Pasirink mėgstamą darbą ir nereikės dirbti.“ Ponas Vytautas pirmiausiai nuklydo į mokyklinių metų prisiminimus: buvo žingeidus, imlus, puikus mokinys, sėkmingai besimokantis visus dėstomus dalykus. Ir ateities profesiją rinkosi pagal tai, kas labiausiai patiko. O ir tėvai skatino – rinkis tai, ką norėtum, kas traukia. Pasirinko istoriją. Bakalauro, dvejos magistro – istorijos ir teisės – studijos, istorijos doktorantūra ir darbas universitete. Rodos, karjera garantuota. Deja… Svečias juokavo, kad Lietuvai pakanka vieno Bumblausko, o dabar dar televizija jis ir su Mažyliu turi dalytis. Nuolatinis noras kuo daugiau sužinoti, pasiekti ne visai pasiteisino – sustabdė teisės studijas, liko nebaigta doktorantūra. Vis dažniau ėmė kamuoti klausimas: kam viso to reikia? „Valstybė finansuoja studijas, investuoja į mane, o ką aš visuomenei gero duodu?“ – tokios mintys kirbėjo jauno vyro galvoje. Jokie darbdaviai neieško žmogaus, kurio profesija – istorija…
Šiandien pono Vytauto darbas – Europos Sąjungos struktūrinių fondų paraiškų, projektų rengimas. Vėl prisiminė vaikystės pomėgį žaisti su kaladėlėmis ir… studijuoja architektūrą. Paklaustas, kaip mokiniams iš pasuolės iškrapštyti pasislėpusią motyvaciją mokytis, svečias nedvejodamas atsakė, kad nežino, nes jis paprasčiausiai nesupranta, kaip jauni žmonės gali nenorėti sužinoti, patirti, išmokti.
O baigdamas susitikimą jis patarė: rinkdamiesi ateities kelią, pavartykite piešinių knygelę „Ką žmonės veikia visą dieną“, prisiminkite, ką mėgdavote žaisti vaikystėje, tada taps labai aišku, kokį darbą norėtumėte dirbti.
